Dainius Pilypas

UAB “Gridins enterprise” laimėjo tarptautinį viešąjį konkursą atlikti vieno didžiausių pasaulio tiltų, jungiančio Daniją ir Norvegiją, patikrą bei remontą. Nors Skandinavijoje konkursuose dažnai yra proteguojami saviškiai, pasak bendrovės savininko, ten kyšių duoti nereikia. Tam, kad laimėtumei, užtenka atitikti reikalavimus ir pasiūlyti gerą būdą greitai bei kokybiškai atlikti darbus.

Klaipėdos UAB “Gridins enterprise” (GE), laimėjusi generalinės rangos sutartį atlikti “Oresund” tilto, jungiančio Kopenhagą ir Malmę, patikros bei remonto darbus, užsakovo užduotį numato atlikti iki liepos.
“Skandinavijos mastu tai yra didelis objektas, ir tai, kad leidžiama Lietuvos bendrovei atlikti tokius atsakingus darbus, tai yra įvertinimas ir pasiekimas ne tik mūsų įmonei, bet ir mūsų šalies kompanijų įvaizdžiui. Konkursą laimėjome todėl, kad darbams atlikti pasiūlėme priimtiniausią variantą – dirbsime neribodami transporto eismo ir baigsime per 1,5 mėn., iki skandinavų atostogų”, – teigia Aleksandras Gridinas, GE savininkas ir įkūrėjas.
Pasak jo, konkurse, kurio preliminari vertė yra per 100.000 Lt, taip pat dalyvavo Švedijos, Vokietijos ir Prancūzijos kompanijos.

Korupcija kitokia

Ponas Gridinas pasakoja, kad viešuosiuose konkursuose Skandinavijoje egzistuoja šalies pranašumas ir dažnai rezultatus veikia giminystės ryšiai.
“Kad laimėtum, turi būti galva aukščiau pagal pateiktą ne tiek kaina, kiek laiku ir kokybe”,- dėsto jis.
Pasak p. Gridino, jei “Oresundo” projekte dalyvavusi Švedijos įmonė būtų bent šiek tiek priartėjusi prie GE projekto, būtų laimėjusi, tačiau netiko jų kaina ir darbų strategija, nes būtų reikėję uždaryti dalį eismo.
Jo teigimu, bendrovei dega žalia šviesa dalyvauti viešuosiuose konkursuose lygiomis teisėmis su kitais varžovais Skandinavijoje, nes ji yra pasirašiusi ilgametes sutartis su vietos profsąjungomis. Po kelių mėnesių taip pat turi paaiškėti dar vieno konkurso tilto remontui Švedijoje, kuriame dalyvauja GE, rezultatai.
Ponas Gridinas pažymi, kad per sezoną bendrovė paprastai laimi po 2 konkursus tiltų remontams užsienyje.
Lietuviško kapitalo GE turi nemažai patirties atliekant tiltų priežiūros ir remonto darbus užsienyje – 3 m. dirba Skandinavijoje, Vokietijoje, Olandijoje. Bendrovės aukštalipiai pernai atliko Švedijoje Udevalos tilto inspekcinius darbus, jie yra dirbę ant 102 m aukščio Rygos tilto, Norvegijos Grenlandsbrua tilto, kuris virš vandens iškilęs 158 m. Užpernai GE remontavo metalinę konstrukciją “Atomium” Briuselyje.

Klysti negalima

GE trejus metus yra Aukštuminių darbų pramonės asociacijos IRATA narė.
“Tapome pirmieji IRATOS nariai Rytų Europoje. Yra nedaug tokių kompanijų, kadangi keliami labai griežti reikalavimai tokiems darbams. Jų saugumas turi būti užtikrintas 100%, nes jei įvyktų bent vienas nelaimingas atsitikimas, turėtumėme atsisveikinti su naryste joje”, – pasakoja p. Gridinas.
Bendrovė specialistus rengia pati savo mokymo centre, o aukštalipius egzaminuoja atstovai iš užsienio.
“Šiuo metu įmonėje yra 35 trijų lygių kvalifikuoti alpinistai. Per 2 mėn. dirbti paprastai ateina jau parengtas 1 naujas žmogus”, – teigia GE savininkas.
GE pagrindinis verslas yra aukštuminiai darbai naftos gavybos platformose, ji taip pat atlieka vėjo jėgainių priežiūrą, aukštų pramonės įmonių įrenginių, kaminų priežiūrą bei remontą.
Bendrovės darbų užsakymai Lietuvoje sudaro apie 20% darbų, vienas didžiausių atliktų darbų mūsų šalyje – Visagine III atominės elektrinės bloko ardymo darbai.
Pernai GE apyvarta sudarė 8 mln. Lt.

Vilija Jankutė, ”Verslo žinios”

Buvęs klaipėdietis pusmetį dirbo aukščiausio pasaulio pastato viršūnėje. Aukštalipis Evaldas Jakubauskas pernai ištisas dienas praleido aukščiausio Kanados pastato – 553,33 metro aukščio televizijos bokšto – smaigalyje.
Prieš kurį laiką bokštui prireikė remonto. Jo viršūnę apgadino žaibai. Buvo paskaičiuota, kad, žaibai į bokštą trenkia apie 75 kartus per metus. Ilgainiui, kai kurios bokšto detalės buvo apgadintos, todėl reikėjo jas pakeisti.
Buvęs klaipėdietis, gavęs „žaliąją kortą“, praėjusių metų balandį su šeima atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Jau po mėnesio jis gavo pasiūlymą dirbti aukštalipiu Toronte. Klaipėdoje keturiasdešimtmetis buvo įgijęs tarptautinį aukštalipio sertifikatą.

Pastatė per 40 mėnesių

Toronte iškilusį Kanados nacionalinį bokštą – „CN Tower“ – kanadiečiai dar vadina „adata“.
Prieš daugiau nei trisdešimt metų, 1537 darbuotojai, dirbdami penkias dienas per savaitę, 24 valandas per parą, „CN Tower“ pastatė per 40 mėnesių. Bokšto statyba kainavo 260 milijonų dolerių. Apskaičiuota, kad „adatos“ svoris – 130 tūkstančių tonų.
Giedrą dieną, nuo bokšto viršuje įrengtos aukščiausios (447 m) pasaulio observatorijos, lankytojai gali matyti ir už 160 km esančius objektus – Niagaros krioklius ar Niu Jorko valstijos dangoraižius.
„CN Tower“ kasmet aplanko 2 milijonai lankytojų. Pirmojoje bokšto apžvalgos aikštelėje, 342 metrų aukštyje, yra įrengtos ypač atsparios stiklinės grindys. Kanadiečiai juokauja, kad jei 14 stambių hipopotamų, sveriančių po 2000 kilogramų, galėtų įtilpti į stiklinį bokšto liftą ir pakilti iki apžvalgos aikštelės, stiklinės grindys atlaikytų jų svorį.
Be to, bokšte yra įrengti keli restoranai, kavinės ir vyno baras, kino salė, kurioje galima pažiūrėti filmą apie bokšto statybą.
Prieš vienuolika metų bokšte duris atvėrė 400 svečių skirtas restoranas „360“. Apie savo ašį jis apsisuka per 72 minutes. Svečiai restorane gali mėgautis ne tik gurmaniškais patiekalais, bet ir Toronto panorama.

Apsisprendė akimirksniu

E.Jakubauskas „Klaipėdai“ pasakojo, kad darbą aukščiausiame pasaulio pastate jam pasiūlė, kai atvykęs į JAV, jis įsidarbino amerikiečių kompanijoje „CAN-USA“.
Dėl giminystės ryšių gavęs „žalią kortą“, iš Klaipėdos į Čikagą klaipėdietis atvyko balandžio pabaigoje, o gegužę jau turėjo darbo sutartį. Aukštalipio darbo vyriškis ieškojo internetu.
Atskridęs pasirašyti darbo sutarties Niu Jorke, būsimasis darbuotojas tiesiai iš oro uosto buvo nuvežtas į aukštalipių treniruočių salę. Jis tuoj pat privalėjo atlikti visas būsimam darbui reikalingas užduotis. Išlaikęs testą, jis gavo pasiūlymą du mėnesius dirbti Toronte. Vėliau sutartis buvo pratęsta dar keliems mėnesiams.

Per mėnesį – savaitė atostogų

Buvęs klaipėdietis prisipažino, kad ir darbo sąlygos, ir Torontas jam paliko puikų įspūdį.
Su dviem bendradarbiais amerikiečiais iš Teksaso ir Niu Džersio, E.Jakubauskas gyveno puikiai įrengtuose kompanijai priklausančiuose apartamentuose 19-ajame aukšte. Iki didžiausio Kanados turistų traukos objekto ir darbo vietos – „CN Tower“, buvo dvidešimt minučių kelio pėsčiomis.
E.Jakubauskas turėjo galimybę kas tris savaites grįžti namo, į Čikagą, kur jo laukė šeima. Namo ir į darbo vietą jis skrisdavo lėktuvu, o bilietų išlaidas apmokėdavo kompanija.
Tačiau darbas bokšte nebuvo lengvas. Dažnai tekdavo dirbti ištisą savaitę, neretai – naktimis.
Kadangi „CN Tower“ smaigalyje veikia daugelio televizijų ir radijo antenos, išjungus signalą dieną, kompanijoms tai brangiai atsieidavo.
„Nepamenu, kokia buvo mano reakcija, kai pamačiau bokštą, bet patys įsivaizduokit, žmogaus rankomis pastatyto aukštesnio pastato pasaulyje nėra, žmonių iš aukštai nė nesimato, dangoraižiai atrodo, kaip degtukų dėžutės“, – mėgino nusakyti pirmąjį įspūdį vyriškis.

Keitė stiklo plokštes

E.Jakubauskui ir jo kolegoms teko keisti bokšto viršūnėje įrengtos antenos dalis.
„Nors pats antenos korpusas yra metalinis, jo korpusas yra apdengtas stiklo plastiko plokštėmis. Stiklo plastikas nukentėjo nuo žaibų, todėl praktiškai atlikome antenos renovaciją, – apie kasdienį darbą pasakojo jis. – Keitėme stiklo plastiko plokštes, tarp jų statėme specialias tarpines, o vėliau plokštes nudažėme“.
Darbą aukštalipiai atliko pačioje bokšto viršūnėje, po truputį, nes televizijų ir radijo antenos būdavo išjungiamos palaipsniui. Atlikus vienos stiklo plastiko plokštės renovaciją, aukštalipiai imdavosi kitos. Jei būtų buvę įmanoma išjungti visas antenas iš karto, renovacijos trukmė būtų gerokai trumpesnė.

Ekstremaliau nebūna

Gelžbetoninio bokšto viduje yra įrengti liftai. Vienu liftu į bokšto viršūnę kyla turistai, kitu – darbuotojai.
Pirmajame sustojime, didžiajame bokšto kupole, veikia kavinės, restoranai, apžvalgos aikštelė stiklinėmis grindimis. Nusipirkę atskirą bilietą, turistai kitu liftu gali pakilti dar aukščiau – į aukščiausią pasaulio observatoriją 447 metrų aukštyje.
E.Jakubauskas kartu su kolegomis šalia šios observatorijos turėjo darbo patalpą, iš kurios aukščiau į bokštą kildavo vidiniais laiptais.
Pasiekę nedidukę patalpą, kurioje laikė darbo įrangą, vyrai į aukščiausią pastato tašką antenos viduje pakildavo kopetėlėmis.
Per nedidelius langus, kurie buvo skirti naktinio bokšto apšvietimo prožektoriams, vyrai patekdavo į antenos išorę, galėdavo pritvirtinti aukštalipių virves bokšto viršūnėje ir pradėdavo dirbti.
„Taip, tai iš tiesų labai ekstremalu, ekstremaliau nebūna. Bokšto viršūnė perskrosdavo debesis, o mažesni lėktuvai, sraigtasparniai, skraidydavo žemiau mūsų. Matydavom juos, kaip didelius paukščius, – pasakojo aukštalipis. – Dirbti daugiau nei penkių šimtų metrų aukštyje nėra ypač pavojinga. Kai esi profesionalas, naudojiesi aukščiausios kokybės technika ir laikaisi saugos taisyklių, tikimybė, kad žūsi – minimali“.

Pasitiki profesionalais

E.Jakubauskas tikino, kad aukštalipio darbas nedaug pavojingesnis nei kiti. Jis pasitiki mokslininkų ir profesionalų atliktais tyrimais, sukurta sistema ir darbo technika.
„Pasaulyje yra aibė aukštalipių ir objektų, kuriuose jie dirba. Visą gyvenimą šioje srityje dirbę profesionalai ilgai galvojo, kol atrado sistemą, kaip padaryti, kad šiame darbe būtų kuo mažiau žūčių.
Tiesa, anksčiau jų būdavo daug daugiau, – pripažino vyriškis. – Dabar sukurta speciali įranga, kuri leidžia žmogui dirbti dideliame aukštyje, riziką sumažinus iki minimumo.“
Aukštalipis tikino, kad kaskart atidžiai patikrina įrangą su kuria dirba ir atsakingai žiūri į savo darbo specifiką.
„Vis dėlto šiokia tokia rizika yra. Aukštis, stresas, gana įtempti nervai, aišku, čia psichologiniai dalykai, jie veikia. Na, juk kai lėktuvu skrendi, irgi nežinai – nukris ar ne. Taip pat nežinai, ar trūks virvė. Bet tikimybė, kad ji nutrūks – nedidelė“, – tikino jis.

Aukščio bijo

Į klausimą, ar niekada nebijojo aukščio, aukštalipis atsakė juokdamasis.
„Na, kiekvienas aukščio bijo. Tik kai kurie bijo paniškai, negali išeiti ir į penkiaaukščio balkoną. O aš įvertinu situaciją, kokia yra, pasitikiu sistema ir technika, tai ko bijoti? – klausė jis. – Šešiolika metų šį darbą dirbu. Aišku, Lietuvoje tokio aukščio pastatų nėra. Tačiau aukštai ir yra aukštai. Ar iš šimto metrų aukščio krisi, ar iš penkių šimtų – rezultatas tas pats, gyvas neliksi,“ – juokėsi pašnekovas.
E.Jakubauskas pasakojo, kad per parą bokšte realiai dirbdavo 4-8 valandas. Dažnai suplanuotus darbus tekdavo atidėti dėl oro sąlygų. Lyjant, esant stipresniam vėjui, pakilti į bokšto viršūnę aukštalipiams būdavo draudžiama.

Naktį – žiburių jūra

Buvęs klaipėdietis prisipažino, kad mėgstamiausios jo darbo valandos būdavo naktį.
Sutemus, iš kone penkių šimtų metrų aukščio Torontas, kuriame gyvena apie 5 mln. gyventojų, atrodė pasakiškai.
„Tiesa, po poros mėnesių su kolegomis juokaudavome – iš viršaus nematyti nieko naujo. Iš pradžių mėgavomės panorama, vėliau ji tapo įprasta. Kita vertus, tų saulėlydžių ir saulėtekių, žvaigždėto dangaus ar jo žydrynės, neužmiršiu. Bent kartą gyvenime tokius vaizdus pamatyti tikrai verta“, – sakė jis.
Keturiasdešimtmetis tikino, kad giedrą dieną iš bokšto pats savo akimis matė Niagaros krioklių purslus, apšviestus saulės. Naktį galima išvysti ir Jungtinių Amerikos Valstijų žiburius.
„Aišku, iš viršaus Torontas kitoks atrodo. Ką jau, jei devyniasdešimties aukštų dangoraižis, kaip saldainių dėžutė atrodo“, – šypsojosi jis.

Filmavo BBC

Buvęs klaipėdietis turėtų tapti ir BBC televizijos kuriamo dokumentinio filmo herojumi.
Dvi savaites diena iš dienos su aukštalipiais gyveno ir jų darbą stebėjo BBC žurnalistas.
Jis netgi buvo prisirišęs prie tų pačių virvių ir filmavo „CN Tower“ remontuojančių aukštalipių darbą iš arti.
Trys bokšto viršūnėje dirbantys aukštalipiai sulaukė nemažai Kanados sostinės žurnalistų dėmesio. Po darbo juos nuolat kalbino ir kartu fotografavosi turistai.

Reda Baltinaitė, “Klaipėda”